Naujienos

vvspvlgn-kaledinis-sveikinimas

Kelionė į Kryžių kalną

Vasara prabėgo labai greitai ir atnešė daug naujų patirčių, kitokio suvokimo, naujo požiūrio. Rugsėjis atneša naujus išbandymus, naujas mokyklas ir naujus draugus, vaikų artimieji dalina naujus pažadus, kuriuos ne visada pajėgūs ištesėti…

Šią kelionę į Kryžių kalną nukėlėme į rugpjūčio pabaigą ne taip sau, o su dideliu tikslu: prieš mokyklą suteikti galimybę mūsų vaikams pabūti patiems su savimi šventoje vietoje tarp galybės krikščionybės simbolių – kryžių ir peržvelgti savo poelgius, mintis, siekius ir tikslus, įsivertinti kaip sekėsi pergyventi šią vasarą su savimi, su kitais, su Dievu. Jei nedrįsome garsiai, tai nors širdyje atsiprašyti tų, kuriuos įskaudinom, nors mintyse padėkoti tiems, kurie mums padėjo ar buvo gailestingi, ir tyra širdimi paprašyti Dievo to, ko labiausiai trokšta mūsų širdelės. Pavieniui ir visi kartu tylomis meldėmės prie savo į kryžių kalno smėlį įsmeigtų kryžiukų su asmeninėmis sentencijomis, padėkomis ir maldavimais, kad Viešpats padėtų mums išlikti stipriems, atlaikyti gležnus vaikų pečius užgriūnančias negandas, nepalūžti ir nepasiduoti sunkumams.

 Kryžių kalno vienuolyno koplyčioje dalyvavome šventose Mišiose, kurias mums aukojo brolis kunigas Kazimieras Aurelijus, o po šventų Mišių susitikome ir šiltai pabendravome su kitais broliais pranciškonais, pasidalinome savo džiaugsmais ir rūpesčiais, klausėmės jų pasakojimų apie Dievo veikimą žmonių gyvenimuose. Vėliau aplankėme praeitais metais, kryžių kalne, globos namų vadovų pastatytą kryžių, aptvarkėme aplinką, o kas drįso šalia įsmeigė savo kryžiukus. Kiti gi, ieškojo Kryžių kalnelyje nuošalesnės vietelės, kad niekieno nematomi galėtų įsmeigti savo Kryželius su atvertos širdies sopuliais ir viltimi.

Štai taip prabėgo dar viena nuostabi Dievo diena.  Vaikai galėjo atvykti į Kryžių kalną ir iš jo parvežti po kryželį, parvežti po kryželį lauktuvių mamai, tėčiui, broliui ir sesei, draugui, vadovui, mokytojui ar kitiems, jiems svarbiems žmonėms. Matėsi, kad suspaustas kryželis rankoje vaikams įprasmino jų maldas, suteikė viltį tikėti. Į Vilnių, į kasdienybę važiavome atviromis širdimis, viską palikę Dievo valiai. Ir kiekvienam skirtingai, bet kiekvienam apie tą patį, sukosi vaikų galvelėse, tai kas jiems svarbiausia – mamytė, tėvelis ir kiti artimieji, kad jie sugrįžtų į vaikų gyvenimus, o vaikai – į šeimas, pas artimuosius.

Lina S.

img_20170830_12292721245888_1582440598442835_2135299077_o21245665_1582530915100470_1554113892_o21267383_1582438891776339_374600491_o21222695_1582439695109592_1343901948_o21222585_1582532101767018_222122538_o21222548_1582439078442987_1196204150_o21222519_1582439641776264_1943804229_o21216093_1582438935109668_133168974_o21222411_1582439821776246_211469562_o21222372_1582439351776293_1676223598_o21216126_1582440268442868_1981630692_o

Kviečiame prisijungti prie mūsų savanorių!!!

savanoriu-skelbimas

Skirkite savo 2 %

17309099_1468543416510519_5608907567686079363_n1

Išvyka į Latviją

2017 m. vasario 11 d. ankstų rytą iškeliavome į Latviją nuotykių ieškoti. Pirmiausiai vykome į Latvijos sostinę Rygą, kur iš karto važiavome į zoologijos sodą. Nors lauke spaudė nedidelis šaltukas, bet įspūdžiai mus visus sušildė: gražuolės žirafos, ruoniai, begemotai, krokodilai, tigras ir daug kitų gyvūnų. Vėliau vykome į automobilių muziejų, kiekvienas išsirinkome po svajonių automobilį. Pasivaikščioję po Rygos senamiestį vykome į Jelgavą. Pirmą kartą dalyvavome Jelgavoje vykusiame Ledo skulptūrų festivalyje. Nors buvo šalta, bet tikrai šaltis nesutrukdė šėlti koncerte, stovėti ilgoje eilėje, kad pasigrožėti ledo skulptūromis, mėgautis ledo čiuožykla ir gerti arbatą. Gera būti kartu!

Savaitgalis Anykščiuose

Išvažiavome šeštadienį ryte. Kelionė autobusu buvo labai smagi, net nepastebėjome kaip įpusėjo. Visas dvi valandas Ruslanas įdėmei žiūrėjo pro langą. Žvalgydamasis į pravažiuojančias mašinas sugalvojo žaidimą: lenktynes. Autobusas lenktyniavo su visomis mašinomis, smagiausia matyti, kaip Ruslanas džiaugiasi ir plačiai šypsosi autobusui pirmaujant. Anykščių stotyje vienas kelionės etapas pasibaigė, bet prasidėjo naujas…einant iki namų Ruslanas pastebėjo traukinio vagoną. Tada jis nušvito, daugiau niekas nebuvo svarbu, tik kada eisim į traukinių stotį. Pasidėjus daiktus namuose, atsigėrus arbatos su sausainiais, išsiruošėm į traukinių stotį. Stoties darbuotojas mus maloniai priimė, aprodė visą stotį bei papasakojo įkūrimo istoriją. Net padovanojo švilpuką, kuris skleidžia garvežio garsą. Ruslano šypsena švietė, net iš toli. Jis visko klausė su tokiu susidomėjimu, švilpuko nepaliedo iš rankų. Prisiminė seną svajonę- būsiu traukinistas. Svajonė išsipildė įlipus į garvežį, senovinį juodą. Nesu mačiusi tokio laimingo. Muziejus buvo kažkas nepaprasto, nes ten buvo daug vagonų, garvežys, traukinio maketas. Sunkiai sekėsi mažyli nusivesti apžiūrėti Anykščių miestelio, bet po dviejų valandų įkalbinėjimo ir pažadėjimo sugrįžti pagaliau pavyko. Ėjome pasivaikščioti lajų taku, apžiūrėjome bažnyčią, įlipome į nedidelį bokštelį prie upės. Labai daug juokiamės, lakstėme, žaidėme slėpinių. Grįžome namo šlapi, sušalę, bet su gera nuotaika.

Didžiausias Ruslano prisiminimas traukinių stotis, kurioje buvome dvi dienas užsukę. Bet vis atėjus jam viskas atrodė kaip nauja, įdomu. Entuziazmas niekaip neišblėso, o svajonė buvo ranka pasiekiama. Laikas praleistas Anykščiuose buvo trumpas, bet neįkainojamas. Ruslano šypsena buvo pati svarbiausia.